Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia išliko gotikinė, nepaisant visų po karų ir ypač gaisrų vykusių rekonstrukcijų. Ši vėlyvosios gotikos šventovė yra vienas iš penkių vienlaikių, 1495 – 1510 metais statytų paminklų, kurie sudaro originalų Lietuvos nacionalinės architektūros palikimą. Pasak tyrinėtojų D. Kaczmarzyko ir Vlado Drėmos, Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bei Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčių architektūros ryšiai tokie aiškūs ir akivaizdūs savo menine išraiška bei tapačiais motyvais, jog galime teigti, kad jas visas sukūrė tas pats architektas, taigi vilnietiškųjų šventovių autorius Mykolas Enkingeris. Garsėjęs kūrybos originalumu, amžininkų labai vertintas, architektas Mykolas Enkingeris ir šiandien mus ypač žavi savo sakraliniais pastatais. Šalia bažnyčios 2011 m. įsteigti svečių namai „Domus Pacis“.
Dar keletas žodžių apie Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią ir bernardinų vienuolyną
Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir bernardinų vienuolynas – unikalus mūro pastatų kompleksas, stūksantis Nemuno ir Nėries santakoje, kurio pradžių pradžia pirmiausia sietina su šv. Pranciškaus Mažesniaisiais broliais observantais (bernardinais), į Kauną pakviestais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio rūpesčiu 1468 m. Šiek tiek vėliau, 1471 m., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka ir Gardino seniūnas Stanislovas (Stanko) Sendzivojevičius pranciškonams observantams padovanojo žemių, tiksliau, nuosavą dvarą, taip prisidėdamas prie šių vienuolių įsikurdinimo Kaune.
Tačiau jei mėgindami nustatyti konkretesnę Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno „pirmojo pamatinio akmens paklojimo“ datą sumanytumėme panaršyti po internetinę erdvę, rastume, jog šio vieno iš seniausių bei didžiausių minėtojo laikotarpio paminklų Lietuvoje sienos pradėjusios kilti nebūtinai 1468 ar 1471 m., bet gal ir šiek tiek vėliau, t. y. apie 1492-uosius, o statybos baigtos 1502 ar 1504 m., o kai kurių istorikų teigimu – 1512–1513 m.
Kad ir kaip ten būtų, aišku viena: Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno statinių kompleksas – mūsų vėlyvosios gotikos aukso fondas. Lietuvos architektūroje, anot prof. Laimos Šinkūnaitės, tėra tik penki tokie vėlyvosios gotikos paminklai, ir visus juos, kaip spėjama, pastatė minėtas Gdansko meistras Mykolas Enkingeris.
Visi šio ansamblio pastatai saviti ir įdomūs. Tačiau Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia – kone išraiškingiausias ansamblio statinys. Jo pagrindinis tūris – trijų navų, penkių travėjų bažnyčios halė (36,5 m ilgio, 25 m pločio, iki 20 m aukščio). Bažnyčia išsiskiria ir didumu. Pastato sienos įspūdingo storio – 1,40 m, o dar paremtos masyviais kontraforsais. Būtent dėl to ir susidaro rūstaus, niūraus gynybinio pastato įspūdis, kurį tarsi sustiprina aplinkiniai statiniai – šalia istorinė Kauno piliavietė ir XIV–XV amžių sandūrą menanti Rotušės aikštė.
Detalių panaudojimo, jų kiekio požiūriu, tai gana santūri, asketiška architektūra. Atkreipkime dėmesį, kad visa ansamblio statinių fasadų kompozicija pasižymi didelėmis plokštumomis – giliose nišose pasislėpusiais aukštais langais, stambiais kontraforsais ir kitais masyviais architektūriniais elementais, šviesos bei šešėlių žaismu. Tai juos sieja su kitu reikšmingu Lietuvos gotikinės sakralinės architektūros paminklu – Vilniaus Bernardinų ansambliu.
Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir bernardinų vienuolynas – unikalus mūro pastatų kompleksas, stūksantis Nemuno ir Nėries santakoje, kurio pradžių pradžia pirmiausia sietina su šv. Pranciškaus Mažesniaisiais broliais observantais (bernardinais), į Kauną pakviestais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio rūpesčiu 1468 m. Šiek tiek vėliau, 1471 m., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka ir Gardino seniūnas Stanislovas (Stanko) Sendzivojevičius pranciškonams observantams padovanojo žemių, tiksliau, nuosavą dvarą, taip prisidėdamas prie šių vienuolių įsikurdinimo Kaune.
Tačiau jei mėgindami nustatyti konkretesnę Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno „pirmojo pamatinio akmens paklojimo“ datą sumanytumėme panaršyti po internetinę erdvę, rastume, jog šio vieno iš seniausių bei didžiausių minėtojo laikotarpio paminklų Lietuvoje sienos pradėjusios kilti nebūtinai 1468 ar 1471 m., bet gal ir šiek tiek vėliau, t. y. apie 1492-uosius, o statybos baigtos 1502 ar 1504 m., o kai kurių istorikų teigimu – 1512–1513 m.
Kad ir kaip ten būtų, aišku viena: Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno statinių kompleksas – mūsų vėlyvosios gotikos aukso fondas. Lietuvos architektūroje, anot prof. Laimos Šinkūnaitės, tėra tik penki tokie vėlyvosios gotikos paminklai, ir visus juos, kaip spėjama, pastatė minėtas Gdansko meistras Mykolas Enkingeris.
Visi šio ansamblio pastatai saviti ir įdomūs. Tačiau Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia – kone išraiškingiausias ansamblio statinys. Jo pagrindinis tūris – trijų navų, penkių travėjų bažnyčios halė (36,5 m ilgio, 25 m pločio, iki 20 m aukščio). Bažnyčia išsiskiria ir didumu. Pastato sienos įspūdingo storio – 1,40 m, o dar paremtos masyviais kontraforsais. Būtent dėl to ir susidaro rūstaus, niūraus gynybinio pastato įspūdis, kurį tarsi sustiprina aplinkiniai statiniai – šalia istorinė Kauno piliavietė ir XIV–XV amžių sandūrą menanti Rotušės aikštė.
Detalių panaudojimo, jų kiekio požiūriu, tai gana santūri, asketiška architektūra. Atkreipkime dėmesį, kad visa ansamblio statinių fasadų kompozicija pasižymi didelėmis plokštumomis – giliose nišose pasislėpusiais aukštais langais, stambiais kontraforsais ir kitais masyviais architektūriniais elementais, šviesos bei šešėlių žaismu. Tai juos sieja su kitu reikšmingu Lietuvos gotikinės sakralinės architektūros paminklu – Vilniaus Bernardinų ansambliu.