Nemunas, Nr. 8 (901), 2014 m. vasario 27 – kovo 5 d.
Apie Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią ir bernardinų vienuolyną
Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir bernardinų vienuolynas – unikalus mūro pastatų kompleksas, stūksantis Nemuno ir Nėries santakoje, kurio pradžių pradžia pirmiausia sietina su šv. Pranciškaus Mažesniaisiais broliais observantais (bernardinais), į Kauną pakviestais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio rūpesčiu 1468 m. Šiek tiek vėliau, 1471 m., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka ir Gardino seniūnas Stanislovas (Stanko) Sendzivojevičius pranciškonams observantams padovanojo žemių, tiksliau, nuosavą dvarą, taip prisidėdamas prie šių vienuolių įsikurdinimo Kaune.
Tačiau jei mėgindami nustatyti konkretesnę Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno „pirmojo pamatinio akmens paklojimo“ datą sumanytumėme panaršyti po internetinę erdvę, rastume, jog šio vieno iš seniausių bei didžiausių minėtojo laikotarpio paminklų Lietuvoje sienos pradėjusios kilti nebūtinai 1468 ar 1471 m., bet gal ir šiek tiek vėliau, t. y. apie 1492-uosius, o statybos baigtos 1502 ar 1504 m., o kai kurių istorikų teigimu – 1512–1513 m.
Kad ir kaip ten būtų, aišku viena: Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno statinių kompleksas – mūsų vėlyvosios gotikos aukso fondas. Lietuvos architektūroje, anot prof. Laimos Šinkūnaitės, tėra tik penki tokie vėlyvosios gotikos paminklai, ir visus juos, kaip spėjama, pastatė Gdansko meistras Mykolas Enkingeris. (1)
Visi šio ansamblio pastatai saviti ir įdomūs. Tačiau Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia – kone išraiškingiausias ansamblio statinys. Jo pagrindinis tūris – trijų navų, penkių travėjų bažnyčios halė (36,5 m ilgio, 25 m pločio, iki 20 m aukščio). Bažnyčia išsiskiria ir didumu. Pastato sienos įspūdingo storio – 1,40 m, o dar paremtos masyviais kontraforsais. Būtent dėl to ir susidaro rūstaus, niūraus gynybinio pastato įspūdis, kurį tarsi sustiprina aplinkiniai statiniai – šalia istorinė Kauno piliavietė ir XIV–XV amžių sandūrą menanti Rotušės aikštė.
Detalių panaudojimo, jų kiekio požiūriu, tai gana santūri, asketiška architektūra. Atkreipkime dėmesį, kad visa ansamblio statinių fasadų kompozicija pasižymi didelėmis plokštumomis – giliose nišose pasislėpusiais aukštais langais, stambiais kontraforsais ir kitais masyviais architektūriniais elementais, šviesos bei šešėlių žaismu. Tai juos sieja su kitu reikšmingu Lietuvos gotikinės sakralinės architektūros paminklu – Vilniaus Bernardinų ansambliu.
Pastarųjų metų tvarkybos darbai
Pradedant kalbėti apie šio architektūros paminklo nūdienes aktualijas, pirmiausia derėtų prisiminti faktą, kad 2009-aisiais statinius valdančių vienuolių interesus atstovaujanti VšĮ „Domus Pacis“ pasirašė sutartį su statybų bendrove UAB „Mitnija“, o Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios bei bernardinų vienuolyno pastatų komplekso tvarkybai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto buvo skirta aštuoni milijonai litų. Dėl šios finansinės injekcijos, pirma, buvo tęsiami jau anksčiau vykdyti ir, antra, pradėti nauji šio kultūros paveldo objekto rekonstravimo ir konservavimo-restauravimo darbai. Kaip tik tada sutvarkytos apgailėtinos būklės bažnyčios stogų konstrukcijos bei dangos, įstiklinti langai etc. Po daugelio abejingumo ir nepriežiūros metų lietus ir vėjas nebeniokojo pastato sienų ir vidaus erdves puošiančių vertingų polichromijų. (2)
Taigi galime džiaugtis, kad Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis patenka į tų kultūros paveldo objektų sąrašą, kurie yra sulaukę deramo rūpinimosi ir nemažos finansinės paramos. Antra vertus, reikia paminėti ir faktą, jog UAB „Mitnija“ iki 2009-ųjų praktinės patirties paveldo objektų tvarkybos ar restauravimo darbų srityje neturėjo. Matyt, būtent dėl to sienų tapyba Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje iki šiol nerestauruota: nei pats nepastebėjau, nei iš kitų su paveldo reikalais vienaip ar kitaip susijusiųjų nesu girdėjęs, kad tokio pobūdžio tvarkybos darbai čia būtų vykę. Reikėtų paminėti, kad dar 1984–1985 m. bernardinų vienuolyne atliktos pirmo ir antro aukštų patalpų polichromijos žvalgybinės paieškos. Jų metu daugelyje vietų aptikta sienų tapyba, kuri išsiskiria tuo, jog yra atlikta net keliais etapais. Be to, 1995–1997 m. tyrinėta, atidenginėta bei konservuota-restauruota antro aukšto gvardijonų celės tapyba. (3)
Kalbant apie freskas – prof. L. Šinkūnaitė teigia, kad „1739 metais pamaldi ponia Kučinskienė savo lėšomis įrengė Kryžiaus kelio stotis. Manau, kad jos turėjo būti jau ir anksčiau, o dabar bažnyčioje esantys dideli paveikslai yra M. Andriolio tapyba. Labai nesinorėtų, kad šie paveikslai, o ne senosios tapybos kūriniai atsirastų bažnyčioje. Jie nutapyti XIX a. pabaigoje ir absoliučiai netinka prie barokinio bažnyčios interjero. Tad pirmiausia reikėtų restauruoti senąsias Kryžiaus kelio stotis, esančias bažnyčios sienose. Nors freskos netirtos, bet neabejoju, kad po ta tapyba yra dar kita tapyba, ir būtų daug naudingiau, jeigu broliai pranciškonai restauruotų tas XVIII a. freskas.“ (4) Taigi prof. L. Šinkūnaitė užsimena apie dviem skirtingais laikotarpiais datuojamus kūrinius – XVIII a. freskas ir XIX a. pab. aliejinės tapybos kompozicijas, teigdama, kad pastarieji paveikslai greičiausiai yra uždengę bažnyčios sienų tapybą. Tačiau pats savo akimis esu matęs, kad XVIII a. freskų šioje bažnyčioje neslepia jokie kiti vėlesnio laikotarpio paveikslai. Tai, beje, patvirtina ir mano atlikta fotofiksacija: nei 2005-aisiais, nei 2013-aisiais, kuomet Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje fotografavau interjerus puošiančią tapybą, jokių aliejinių paveikslų, pakabintų virš minėtų polichromijų, čia nebuvo. O ir 2005-aisiais su manimi bendravęs vienuolis minėjo, kad tos aliejinės kompozicijos nukabintos ir kažkur saugomos, bet, regis, ne bažnyčioje, o kitose patalpose.
Tačiau, pavyzdžiui, Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje XVII a. pabaiga datuojamą sienų tapybą – čia išliko 17 Kristaus kančią vaizduojančių freskų – iki šiol „maskuoja“ vėlesnio laikotarpio aliejumi tapyti paveikslai (nebent kas juos jau būtų nuėmęs). Žinoma, taip uždengtoms freskoms – jokios apsaugos. Greičiau priešingai: tinkas „nekvėpuoja“, kaupiasi kūrinius ardanti drėgmė, randasi pelėsis ir kitos panašios blogybės.
Panašumai, skirtumai ir prioritetai
Taigi apie Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios freskų tvarkybą (turint omeny laikotarpį, kai darbus čia vykdo UAB „Mitnija“) kol kas derėtų šnekėti tik kaip apie siekiamybę. Akivaizdu, jog neturint reikiamų žinių ir įgūdžių nevalia imtis restauruoti sienų tapybos paveikslų, juo labiau garantuoti deramą meno kūrinių konservavimo-restauravimo kokybę. Tam būtina aukšta darbuotojų kvalifikacija, tinkamas teorinis pa(si)ruošimas, pagaliau ilgametė praktinė patirtis kultūros paveldo objektų apsaugos bei tvarkybos srityje.
Geriau įsigilinus, atsiskleidžia ir daugiau keistų dalykų. Prie tokių priskirtinas faktas, kad, nors Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapybos paveikslų restauravimui neskirta nė cento, iš minėtų Europos struktūrinių fondų ir mokesčių mokėtojų kišenės buvo surasta lėšų šiuolaikiniam liftui vienuolyno vidiniame kiemelyje įrengti. Beje, panašų įrenginį prieš keletą metų norėta sumontuoti ir Vilniaus Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Bernardino Sieniečio bei Šv. Onos bažnyčių ir bernardinų vienuolyno ansamblyje. Tiesa, dar būta minties uždengti vidinį vienuolyno kiemelį... Tačiau sumanymas neįgyvendintas: išsiskyrė paminklosaugininkų nuomonės, o ir žiniasklaida ėmė pernelyg domėtis – pasirodė straipsnių, TV reportažų etc.
Bet grįžkime prie sienų tapybos, tiksliau, prie unikalių gotikinių freskų, vaizduojančių šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo scenas, kurios 2010–2011 m. atidengtos bei restauruotos Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio bažnyčioje. Tai vienas ryškesnių pastarųjų metų Lietuvos sakralinio paveldo tvarkybos pavyzdžių. O ir darbų apimtys įspūdingos: be jau minėto restauravimo, 1993–1997 m. konservuota-restauruota šiaurės sienos tapyba, 1998–1999 m. – bažnyčios ir vienuolyno koridoriaus sienų tapyba, t. y. XVI a. freskos, vaizduojančios vienuolių gyvenimo scenas, o galop, 1972–1973 ir 2003–2004 m., restauruotas fasado „Nukryžiuotasis“. Beje, prof. L. Šinkūnaitė apie šiuos darbus taip pat užsimena, kartu pasidalydama spėlionėmis dėl Kauno Šv. Jurgio bažnyčios sienų tapybos paveikslų: „Neseniai Vilniaus Bernardinų bažnyčioje baigtos restauruoti XVI a. freskos. Tikėtina, kad panaši sienų tapyba puošė ir Šv. Jurgio bažnyčią? Sunku pasakyti, kadangi šios bažnyčios sienų tapyba detaliai neištirta, tik įsitikinta, kad ji yra.“ (5) Deja, žvelgdami į Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapybą, vis dar regime vien pajuodusius, dėl nepalankių aplinkos sąlygų nykstančius kūrinius.
Tačiau Kauno ir Vilniaus ansamblius vienija ne tik architektūriniai panašumai bei vertinga sienų tapyba, bet ir restauravimo sprendimų alogiškumas. Štai minėtasis liftas ir apleistos freskos Kauno bernardinų vienuolyne sukelia minčių apie paminklo valdytojų nesugebėjimą pasirinkti prioritetų arba dar blogiau – norą vienuolyną paversti į prestižinius svečių namus. O Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio bažnyčios freskų restauravime galima įžvelgti daug autento „taisymo“, dailinimo, kūriniai, regis, buvo ne kiek konservuojami, kiek retušuojami, nuklysta stilistinio restauravimo link...
Žvelgiant į šią paralelę kyla svarbus šiuolaikinio paminklosauginio diskurso klausimas: kas tvarkant paveldą yra didesnė blogybė: kai restauratorius leidžia sau pasitelkti pačius aktyviausius (net ir invazinius) darbo metodus, ar kai apskritai nieko nesiimama?
Oponuoti kone oficiozinę formą įgavusiai nuomonių bangai, žinia, sudėtinga – terminas „kultūrinis turizmas“ sureikšminamas ne vietoje ir ne laiku, o kritiškesnio mąstymo stoka ir pataikūniškumas, lydimi atvirų liaupsių, trukdo matyti daiktus tokius, kokie jie iš tiesų yra. Tačiau turėtume siekti, jog tvarkant mūsų paveldą į pirmą vietą būtų iškeliama pagarba paminklo autentiškumui, t. y. kad šalies kultūros paveldo objektai būtų deramai saugomi, tausojami ir prižiūrimi.
Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir bernardinų vienuolynas – unikalus mūro pastatų kompleksas, stūksantis Nemuno ir Nėries santakoje, kurio pradžių pradžia pirmiausia sietina su šv. Pranciškaus Mažesniaisiais broliais observantais (bernardinais), į Kauną pakviestais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio rūpesčiu 1468 m. Šiek tiek vėliau, 1471 m., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka ir Gardino seniūnas Stanislovas (Stanko) Sendzivojevičius pranciškonams observantams padovanojo žemių, tiksliau, nuosavą dvarą, taip prisidėdamas prie šių vienuolių įsikurdinimo Kaune.
Tačiau jei mėgindami nustatyti konkretesnę Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno „pirmojo pamatinio akmens paklojimo“ datą sumanytumėme panaršyti po internetinę erdvę, rastume, jog šio vieno iš seniausių bei didžiausių minėtojo laikotarpio paminklų Lietuvoje sienos pradėjusios kilti nebūtinai 1468 ar 1471 m., bet gal ir šiek tiek vėliau, t. y. apie 1492-uosius, o statybos baigtos 1502 ar 1504 m., o kai kurių istorikų teigimu – 1512–1513 m.
Kad ir kaip ten būtų, aišku viena: Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno statinių kompleksas – mūsų vėlyvosios gotikos aukso fondas. Lietuvos architektūroje, anot prof. Laimos Šinkūnaitės, tėra tik penki tokie vėlyvosios gotikos paminklai, ir visus juos, kaip spėjama, pastatė Gdansko meistras Mykolas Enkingeris. (1)
Visi šio ansamblio pastatai saviti ir įdomūs. Tačiau Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia – kone išraiškingiausias ansamblio statinys. Jo pagrindinis tūris – trijų navų, penkių travėjų bažnyčios halė (36,5 m ilgio, 25 m pločio, iki 20 m aukščio). Bažnyčia išsiskiria ir didumu. Pastato sienos įspūdingo storio – 1,40 m, o dar paremtos masyviais kontraforsais. Būtent dėl to ir susidaro rūstaus, niūraus gynybinio pastato įspūdis, kurį tarsi sustiprina aplinkiniai statiniai – šalia istorinė Kauno piliavietė ir XIV–XV amžių sandūrą menanti Rotušės aikštė.
Detalių panaudojimo, jų kiekio požiūriu, tai gana santūri, asketiška architektūra. Atkreipkime dėmesį, kad visa ansamblio statinių fasadų kompozicija pasižymi didelėmis plokštumomis – giliose nišose pasislėpusiais aukštais langais, stambiais kontraforsais ir kitais masyviais architektūriniais elementais, šviesos bei šešėlių žaismu. Tai juos sieja su kitu reikšmingu Lietuvos gotikinės sakralinės architektūros paminklu – Vilniaus Bernardinų ansambliu.
Pastarųjų metų tvarkybos darbai
Pradedant kalbėti apie šio architektūros paminklo nūdienes aktualijas, pirmiausia derėtų prisiminti faktą, kad 2009-aisiais statinius valdančių vienuolių interesus atstovaujanti VšĮ „Domus Pacis“ pasirašė sutartį su statybų bendrove UAB „Mitnija“, o Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios bei bernardinų vienuolyno pastatų komplekso tvarkybai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto buvo skirta aštuoni milijonai litų. Dėl šios finansinės injekcijos, pirma, buvo tęsiami jau anksčiau vykdyti ir, antra, pradėti nauji šio kultūros paveldo objekto rekonstravimo ir konservavimo-restauravimo darbai. Kaip tik tada sutvarkytos apgailėtinos būklės bažnyčios stogų konstrukcijos bei dangos, įstiklinti langai etc. Po daugelio abejingumo ir nepriežiūros metų lietus ir vėjas nebeniokojo pastato sienų ir vidaus erdves puošiančių vertingų polichromijų. (2)
Taigi galime džiaugtis, kad Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis patenka į tų kultūros paveldo objektų sąrašą, kurie yra sulaukę deramo rūpinimosi ir nemažos finansinės paramos. Antra vertus, reikia paminėti ir faktą, jog UAB „Mitnija“ iki 2009-ųjų praktinės patirties paveldo objektų tvarkybos ar restauravimo darbų srityje neturėjo. Matyt, būtent dėl to sienų tapyba Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje iki šiol nerestauruota: nei pats nepastebėjau, nei iš kitų su paveldo reikalais vienaip ar kitaip susijusiųjų nesu girdėjęs, kad tokio pobūdžio tvarkybos darbai čia būtų vykę. Reikėtų paminėti, kad dar 1984–1985 m. bernardinų vienuolyne atliktos pirmo ir antro aukštų patalpų polichromijos žvalgybinės paieškos. Jų metu daugelyje vietų aptikta sienų tapyba, kuri išsiskiria tuo, jog yra atlikta net keliais etapais. Be to, 1995–1997 m. tyrinėta, atidenginėta bei konservuota-restauruota antro aukšto gvardijonų celės tapyba. (3)
Kalbant apie freskas – prof. L. Šinkūnaitė teigia, kad „1739 metais pamaldi ponia Kučinskienė savo lėšomis įrengė Kryžiaus kelio stotis. Manau, kad jos turėjo būti jau ir anksčiau, o dabar bažnyčioje esantys dideli paveikslai yra M. Andriolio tapyba. Labai nesinorėtų, kad šie paveikslai, o ne senosios tapybos kūriniai atsirastų bažnyčioje. Jie nutapyti XIX a. pabaigoje ir absoliučiai netinka prie barokinio bažnyčios interjero. Tad pirmiausia reikėtų restauruoti senąsias Kryžiaus kelio stotis, esančias bažnyčios sienose. Nors freskos netirtos, bet neabejoju, kad po ta tapyba yra dar kita tapyba, ir būtų daug naudingiau, jeigu broliai pranciškonai restauruotų tas XVIII a. freskas.“ (4) Taigi prof. L. Šinkūnaitė užsimena apie dviem skirtingais laikotarpiais datuojamus kūrinius – XVIII a. freskas ir XIX a. pab. aliejinės tapybos kompozicijas, teigdama, kad pastarieji paveikslai greičiausiai yra uždengę bažnyčios sienų tapybą. Tačiau pats savo akimis esu matęs, kad XVIII a. freskų šioje bažnyčioje neslepia jokie kiti vėlesnio laikotarpio paveikslai. Tai, beje, patvirtina ir mano atlikta fotofiksacija: nei 2005-aisiais, nei 2013-aisiais, kuomet Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje fotografavau interjerus puošiančią tapybą, jokių aliejinių paveikslų, pakabintų virš minėtų polichromijų, čia nebuvo. O ir 2005-aisiais su manimi bendravęs vienuolis minėjo, kad tos aliejinės kompozicijos nukabintos ir kažkur saugomos, bet, regis, ne bažnyčioje, o kitose patalpose.
Tačiau, pavyzdžiui, Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje XVII a. pabaiga datuojamą sienų tapybą – čia išliko 17 Kristaus kančią vaizduojančių freskų – iki šiol „maskuoja“ vėlesnio laikotarpio aliejumi tapyti paveikslai (nebent kas juos jau būtų nuėmęs). Žinoma, taip uždengtoms freskoms – jokios apsaugos. Greičiau priešingai: tinkas „nekvėpuoja“, kaupiasi kūrinius ardanti drėgmė, randasi pelėsis ir kitos panašios blogybės.
Panašumai, skirtumai ir prioritetai
Taigi apie Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios freskų tvarkybą (turint omeny laikotarpį, kai darbus čia vykdo UAB „Mitnija“) kol kas derėtų šnekėti tik kaip apie siekiamybę. Akivaizdu, jog neturint reikiamų žinių ir įgūdžių nevalia imtis restauruoti sienų tapybos paveikslų, juo labiau garantuoti deramą meno kūrinių konservavimo-restauravimo kokybę. Tam būtina aukšta darbuotojų kvalifikacija, tinkamas teorinis pa(si)ruošimas, pagaliau ilgametė praktinė patirtis kultūros paveldo objektų apsaugos bei tvarkybos srityje.
Geriau įsigilinus, atsiskleidžia ir daugiau keistų dalykų. Prie tokių priskirtinas faktas, kad, nors Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapybos paveikslų restauravimui neskirta nė cento, iš minėtų Europos struktūrinių fondų ir mokesčių mokėtojų kišenės buvo surasta lėšų šiuolaikiniam liftui vienuolyno vidiniame kiemelyje įrengti. Beje, panašų įrenginį prieš keletą metų norėta sumontuoti ir Vilniaus Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Bernardino Sieniečio bei Šv. Onos bažnyčių ir bernardinų vienuolyno ansamblyje. Tiesa, dar būta minties uždengti vidinį vienuolyno kiemelį... Tačiau sumanymas neįgyvendintas: išsiskyrė paminklosaugininkų nuomonės, o ir žiniasklaida ėmė pernelyg domėtis – pasirodė straipsnių, TV reportažų etc.
Bet grįžkime prie sienų tapybos, tiksliau, prie unikalių gotikinių freskų, vaizduojančių šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo scenas, kurios 2010–2011 m. atidengtos bei restauruotos Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio bažnyčioje. Tai vienas ryškesnių pastarųjų metų Lietuvos sakralinio paveldo tvarkybos pavyzdžių. O ir darbų apimtys įspūdingos: be jau minėto restauravimo, 1993–1997 m. konservuota-restauruota šiaurės sienos tapyba, 1998–1999 m. – bažnyčios ir vienuolyno koridoriaus sienų tapyba, t. y. XVI a. freskos, vaizduojančios vienuolių gyvenimo scenas, o galop, 1972–1973 ir 2003–2004 m., restauruotas fasado „Nukryžiuotasis“. Beje, prof. L. Šinkūnaitė apie šiuos darbus taip pat užsimena, kartu pasidalydama spėlionėmis dėl Kauno Šv. Jurgio bažnyčios sienų tapybos paveikslų: „Neseniai Vilniaus Bernardinų bažnyčioje baigtos restauruoti XVI a. freskos. Tikėtina, kad panaši sienų tapyba puošė ir Šv. Jurgio bažnyčią? Sunku pasakyti, kadangi šios bažnyčios sienų tapyba detaliai neištirta, tik įsitikinta, kad ji yra.“ (5) Deja, žvelgdami į Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapybą, vis dar regime vien pajuodusius, dėl nepalankių aplinkos sąlygų nykstančius kūrinius.
Tačiau Kauno ir Vilniaus ansamblius vienija ne tik architektūriniai panašumai bei vertinga sienų tapyba, bet ir restauravimo sprendimų alogiškumas. Štai minėtasis liftas ir apleistos freskos Kauno bernardinų vienuolyne sukelia minčių apie paminklo valdytojų nesugebėjimą pasirinkti prioritetų arba dar blogiau – norą vienuolyną paversti į prestižinius svečių namus. O Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio bažnyčios freskų restauravime galima įžvelgti daug autento „taisymo“, dailinimo, kūriniai, regis, buvo ne kiek konservuojami, kiek retušuojami, nuklysta stilistinio restauravimo link...
Žvelgiant į šią paralelę kyla svarbus šiuolaikinio paminklosauginio diskurso klausimas: kas tvarkant paveldą yra didesnė blogybė: kai restauratorius leidžia sau pasitelkti pačius aktyviausius (net ir invazinius) darbo metodus, ar kai apskritai nieko nesiimama?
Oponuoti kone oficiozinę formą įgavusiai nuomonių bangai, žinia, sudėtinga – terminas „kultūrinis turizmas“ sureikšminamas ne vietoje ir ne laiku, o kritiškesnio mąstymo stoka ir pataikūniškumas, lydimi atvirų liaupsių, trukdo matyti daiktus tokius, kokie jie iš tiesų yra. Tačiau turėtume siekti, jog tvarkant mūsų paveldą į pirmą vietą būtų iškeliama pagarba paminklo autentiškumui, t. y. kad šalies kultūros paveldo objektai būtų deramai saugomi, tausojami ir prižiūrimi.
Išnašos:
1 Prof. Laima Šinkūnaitė. Šv. Jurgio bažnyčia – įstabus vėlyvosios gotikos paminklas: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-17-prof-laima-sinkunaite-sv-jurgio-baznycia-istabus-velyvosios-gotikos-paminklas/102616.
2 Apie apgailėtiną Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios būklę rašiau dar 2008 m., tiesa, tada labiau koncentravausi į drėgmės kamuojamo Pažaislio kamaldulių vienuolyno tvarkybos problematiką. (Kušlys, G. Apie griūvančią Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio tvorą ir drėgmės problemą // Kauno istorijos metraštis. T. 9. Kaunas, 2008, p. 260.)
3 Bernardinų vienuolynas. Kaunas, Papilio g. 9. 1995–1997 m. Sieninės tapybos ant grunto atidengimas, konservavimas, restauravimas. Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo, už kurį esu dėkingas sienų tapybos restauruotojai ir tyrinėtojai Gražinai Samuolytei.
4 Prof. Laima Šinkūnaitė. Šv. Jurgio bažnyčia – įstabus vėlyvosios gotikos paminklas.
5 Ten pat.
1 Prof. Laima Šinkūnaitė. Šv. Jurgio bažnyčia – įstabus vėlyvosios gotikos paminklas: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-17-prof-laima-sinkunaite-sv-jurgio-baznycia-istabus-velyvosios-gotikos-paminklas/102616.
2 Apie apgailėtiną Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios būklę rašiau dar 2008 m., tiesa, tada labiau koncentravausi į drėgmės kamuojamo Pažaislio kamaldulių vienuolyno tvarkybos problematiką. (Kušlys, G. Apie griūvančią Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio tvorą ir drėgmės problemą // Kauno istorijos metraštis. T. 9. Kaunas, 2008, p. 260.)
3 Bernardinų vienuolynas. Kaunas, Papilio g. 9. 1995–1997 m. Sieninės tapybos ant grunto atidengimas, konservavimas, restauravimas. Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo, už kurį esu dėkingas sienų tapybos restauruotojai ir tyrinėtojai Gražinai Samuolytei.
4 Prof. Laima Šinkūnaitė. Šv. Jurgio bažnyčia – įstabus vėlyvosios gotikos paminklas.
5 Ten pat.
Iliustracijų sąrašas:
- Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios eksterjero fragmentas. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2007.
- Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapyba, XVIII amžius. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2005.
- Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapyba, XVIII amžius. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2013.
- Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia, XIX a. aliejumi tapytas paveikslas, kuris dengia XVII a. pabaiga datuojamą sienų tapybą. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2005.
- Modernus liftas, įrengtas Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblyje (vienuolyno vidiniame kiemelyje). Gintaro Kušlio nuotrauka, 2013.
- Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio bažnyčia, gotikinė sienų tapyba (fragmentas). Gintaro Kušlio nuotrauka, 2011.
- Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio bažnyčia, gotikinė sienų tapyba (fragmentas). Gintaro Kušlio nuotrauka, 2011.
RSS Feed
