Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir Bernardinų vienuolynas: autentiškumo testas

Nemunas, 2015, Nr. 14 (950), p. 19–21.

Apie Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią ir Bernardinų vienuolyną, šio statinių komplekso istoriją bei šiandienos tvarkybos darbus jau esu rašęs ir anksčiau. 2014 m. pradžioje „Nemuno“ skaitytojų dėmesį atkreipiau į tai, kad šis architektūrinis ansamblis – unikalus mūro pastatų kompleksas, stūksantis Nemuno ir Neries santakoje, – yra mūsų vėlyvosios gotikos aukso fondas, kad jo pradžių pradžia pirmiausia sietina su šv. Pranciškaus Mažesniaisiais broliais observantais (bernardinais), į Kauną pakviestais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio rūpesčiu 1468 m., ir kad Lietuvos architektūroje tėra penki tokie vėlyvosios gotikos paminklai ir visus juos, kaip spėjama, pastatė Gdansko meistras Mykolas Enkingeris. Ten pat minėjau, jog 2009 m. Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios bei Bernardinų vienuolyno pastatų komplekso tvarkybai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei valstybės biudžeto buvo skirta aštuoni milijonai litų, kurie panaudoti tęsti ankstesniems ir pradėti vykdyti naujiems šio objekto rekonstravimo ir konservavimo-restauravimo darbams. Tada sutvarkytos apgailėtinos būklės bažnyčios stogų konstrukcijos bei dangos, įstiklinti langai ir t. t., taigi pagaliau, po daugelio abejingumo ir nepriežiūros metų, lietus ir vėjas neniokojo pastato sienų ir vidaus erdves puošiančių vertingų freskų1.

Dabar viešojoje erdvėje aptinkame informacijos, kad Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir Bernardinų vienuolyne jau pradėtas antrasis šio komplekso restauravimo ir pritaikymo viešojo turizmo poreikiams projekto etapas. Jei sumanysite patys apžiūrėti statinius iš išorės, o ten, kur leidžiama, ir iš vidaus, bei savo akimis įvertinti, kas ten daroma, įsitikinsite, kad šis kultūros paveldo objektas šiuo metu intensyviai tvarkomas, nestokoja paminklosaugos specialistų dėmesio ir finansinių išteklių.

Vaizdai, kuriuos regiu lankydamasis bažnyčioje ir vienuolyne, išties nuteikia optimistiškai – jie nepalyginami su atmintyje ir nuotraukose užfiksuotais ankstesnių metų įspūdžiais. Prisiminkime, kaip prieš aštuonetą metų atrodė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia, jos eksterjeras, apgailėtini vitražų konstrukcijų likučiai... (1 il.)

Tačiau neketinu pradėti barstytis galvą pelenais ir išsižadėti ankstesnių kritinių pastebėjimų, išsakytų dėl akivaizdžių ir netgi, drįsčiau teigti, įžūlių restauravimo interpretacijų, išryškėjusių šiame kultūros paveldo objekte naujausių tvarkybos darbų metu. Turiu omenyje vidiniame vienuolyno kiemelyje įrengtą liftą ir kitus panašius modernius „aksesuarus“, kuriuos minėjau ankstesniame straipsnyje ir kurie, mano galva, ne pernelyg dera istoriniam – gotikiniam, renesansiniam ar barokiniam – mūsų paveldui. Juoba kad kalbame apie statinius, menančius mūsų miesto pradžių pradžią, kitaip sakant, itin vertingus.

Puikiai suprantu, jog šiomis priekabėmis rizikuoju užsitraukti kai kurių suinteresuotų asmenų nemalonę, o gal net sulaukti kaltinimų, kad bandau itin nepalankiai nušviesti tokią dorą iniciatyvą... Tačiau, jei kam įdomu, aš šį liftą traktuoju kaip tam tikrą simbolį, nūdienos mentaliteto išraišką, kai į viską žvelgiama savanaudiškai ir paviršutiniškai, bandant net autentišką kultūros paveldą paversti patraukliu, patogiu ar saldžiai estetišku, o konkrečiu atveju – deramai tenkinančiu turizmo reikmes.

Tokį suvokimą vertinu kaip subjektyvų ir sunkiai derantį su likusio pasaulio paminklosaugine tradicija, kultūrine, istorine atmintimi, netgi elementaria sveika nuovoka, nes, žalodami vertingą kultūrinį palikimą, kenkiame patys sau. Šiandieninėje paveldosaugoje ima ryškėti vartotojiškas požiūris – paveldo objektas, istorijos, architektūros ar sakralinės dailės paminklas mėginamas transformuoti pagal visiškai naujas estetines nuostatas, jis tvarkomas remiantis ne tam tikra tradicija, o miesto turizmo politikos poreikiais, individualiu skoniu (arba jo stoka), privačiais interesais ir išankstiniais nusistatymais.

Tačiau nuoširdžiai džiaugiuosi, kad bendra padėtis objekto tvarkybos požiūriu Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno pastatų komplekse visgi taisosi, o ypač tuo, kad suremontuoti bažnyčios ir vienuolyno stogai, pastogių konstrukcijos bei skliautai, atidengiami, restauruojami bei įstiklinami (buvę užmūryti arba išdaužyti) statinių langai, restauruojamos senosios durys, atlikta statinių pamatų hidroizoliacija ir t. t. Ne mažiau svarbu, kad vykdant šiuos darbus buvo sustabdytas tolesnis tinkuotų ir dažytų paviršių nykimas, stabilizuotos ir nudažytos tinko plokštumos ir pan. Juk apie sienų tapybos situaciją negalima kalbėti atsietai, neatsižvelgiant į statinio stogo, pamatų, sienų mūro ar tinko būklę, drėgmę, kitus faktorius. Todėl ir pabrėžiu – labai svarbu, kad būtų sutvarkytas stogas, langai, užtaisomi plyšiai ar skylės, pro kurias į vidų gali patekti vėjas ar lietaus vanduo.

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapybos paveikslų situaciją itin gerina ne tik tai, kad po ilgų nepriežiūros metų šios freskos pagaliau susilaukė ir restauratorių dėmesio – tai byloja ir jų pastoliai bažnyčioje, – tačiau ir faktas, kad statinio vidaus erdvės gauna daugiau saulės spindulių ir šviesos, tad dingsta drėgmės ir niūrumo pojūtis. Tai didelis pliusas. Be to, dėl šiuo metu čia vykstančių tvarkybos darbų dalis freskų jau įgauna autentišką pavidalą: pašalinti pajuodavimai ir nemokšiški užtapymai, valomas tapybinis paviršius bei atliekamas konservavimas, pamažu atsiskleidžia piešinių grožis ir pirminės spalvos. Tačiau šiuos darbus galima vertinti preliminariai, nes matome tik tarpinį konservavimo-restauravimo darbų etapą, pusiaukelę: dalis freskų jau nuvalyta ir uždengta, kad nenukentėtų nuo statybinių dulkių, kita dalis dar laukia restauratorių prisilietimo. Taigi kol kas viskas atliekama puikiai, tik ar ir toliau pavyks tą kartelę išlaikyti, pavyzdžiui, pasirenkant (arba nepasirenkant jokios) retušavimo metodiką, parodys laikas.

Matydamas prašviesėjusią Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios erdvę, išdžiūvusias statinio sienas ir tvarkomus langus, mėginu įsivaizduoti, kaip puikiai šis paminklas turėjo atrodyti geriausiais savo laikais. Tačiau netrukus atmintyje šmėsteli vieno iš statinius valdančių vienuolių nusiskundimai, kad mūsų valstybė šio paminklo freskoms, jų restauravimui niekada neskyrė nei cento. Ar taip gali būti? Juk nederėtų pamiršti, kad 1995–1997 m. Kauno bernardinų vienuolyne vykdyti polichrominiai tyrimai, kurie nebuvo (negalėjo būti) kažkieno privati iniciatyva... O gal aš ko nors nesuprantu?

Tad plačiau pakalbėkime apie šį vienuolyną, kurį, kaip žinia, dabar valdo broliai pranciškonai ir kuris pradėtas tvarkyti kiek anksčiau nei bažnyčia, bei prisiminkime ne tokią tolimą praeitį – paskutinįjį XX a. dešimtmetį ir tuomet vykdytus šio statinio interjerus puošiančios sienų tapybos tyrimus, jos atidengimą, konservavimą bei restauravimą.

Štai keletas svarbesnių Bernardinų vienuolyno tvarkybos istorijos faktų: 1984–1985 m. pirmame ir antrame aukšte atliktos žvalgybinės polichrominės paieškos, kurių metu daugelyje patalpų aptikta net kelių etapų ornamentinės-figūrinės sienų tapybos; 1995 m., siekiant, cituoju, „visapusiškai išsiaiškinti restauravimui numatytos tapybos etapus, išlikusius tapybos plotus ir kompozicinius sprendimus“, buvo numatyta atlikti šiuos darbus: pirma, atidengti tapybą sausu būdu – pašalinant vėlesnių paprastų uždažymų sluoksnius; antra, neutraliuose plotuose išsiaiškinti ankstesnių polichromijos etapų vietas, galimus išlikusius plotus bei stilistinius bruožus; trečia, sudaryti spalvinę tapybos etapų kartogramą; ketvirta, fotografuoti objektus po atidengimo; penkta, kviesti Restauravimo tarybą tapybos restauravimo koncepcijai aptarti2. (2 il.) Trumpiau tariant, rekomenduota švariai nuvalyti tapybos paviršių, nepažeidžiant autorinės tapybos sluoksnio, surašyti defektinės būklės aktą ir paruošti tapybos darbų programą bei metodiką, be abejo, remiantis technologų rekomendacijomis, natūros tyrimais, defektiniu aktu ir užduotimi. Programoje nurodytas bendras konservuojamo ir restauruojamo paviršiaus plotas ir atskirų defektų rūšis, jų vietos ir plotai, kartu nustatyta ir technologinių darbų eilė, išvardyti reikalingų medžiagų kiekiai, jų specifikacija, orientacinis darbų atlikimo laikas ir pan. Pastaba: rekonstruoti / retušuoti sunykusius polichromijos elementus numatyta tik tose vietose, kur buvo aiškus piešinys (nors jei kompozicijos plotai neatpažįstamai sunykę, numatyta ieškoti ikonografinės medžiagos ir ja remiantis paruošti rekonstruojamo fragmento eskizą, jį pateikti patvirtinti Restauravimo tarybai3).

Norėčiau atkreipti skaitytojo dėmesį, jog visi šie reikalavimai nėra kažkieno paika užgaida ar kaprizas – yra linkusių įsivaizduoti, kad juos sugalvoja pikti sarginiai kultūros paveldo šunys, turintys vienintelį tikslą: kuo labiau komplikuoti kultūros paveldo objektų valdytojų gyvenimą. Atvirkščiai, šie reikalavimai kyla iš ilgametės europinės ir pasaulinės tradicijos, paremtos nusistovėjusia tarptautine teisine praktika. Taigi, restauruojant tokius reikšmingus paveldo objektus, itin svarbu atlikti kruopščią paminklų defektų ir nykimo priežasčių analizę ir kiekvieną atvejį vertinti individualiai. Tai yra taisyklė, puikiai žinoma paveldo specialistams ir įtvirtinta mūsų įstatymais. Lietuvos Respublikos restauratoriaus etikos kodekse, priimtame Lietuvos restauratorių konferencijoje 1993 m. ir parengtame pagal Amerikos konservavimo instituto (AIC) Etikos kodeksą, kalbama apie restauratoriaus pareigą istorijos ir meno vertybėms, ypač akcentuojamas vertybės vientisumo (t. y. estetinio ir fizinio autentiškumo) išsaugojimas, restauratoriaus kompetencija ir atsakomybė (restauravimo kokybė neturi priklausyti nuo darbų apimties ir terminų)4. Vadinasi, tvarkant sienų tapybą privalu nenusižengti principui, jog objekte, kuris yra kultūros vertybėje, vyrautų autentika5. Tokios sampratos pamatus paklojo 1931 m. Atėnų kongresas, kuris, siekdamas išsaugoti meninę, istorinę ir mokslinę paveldo objektų vertę, numatė pirmenybę teikti skrupulingam konservavimui, o atkuriant originalius fragmentus naudoti naujas medžiagas taip, kad jos būtų atpažįstamos.

Antra vertus, be pagarbos autentiškumui, restauratorių etikos ir kitų panašių problemų, egzistuoja ir grynai techniniai klausimo aspektai. Pavyzdžiui, atidengiant vienuolyne kalkinius-kreidinius tapybos uždažymus, rekomenduota stengtis maksimaliai išsaugoti autentą, daugiasluoksnį uždažymą valyti mechaniniu būdu, drėkinant uždažymų sluoksnį distiliuotu vandeniu. Valant tapybą dengiantį sluoksnį, jį rekomenduota suminkštinti tirpalu, paruoštu iš distiliuoto vandens, 10% etilo spirito ir 0,3% Prevocel. Tapybos sluoksnį, kurio rišamoji medžiaga suirusi (“tepa”), paklijuoti 1-2% SVED tirpalu distiliuotame vandenyje.

Tada atlikti tyrimai parodė, kad tapyba pažeista drėgmės, dėl jos vandenyje susidariusių tirpių druskų bei pelėsinių grybų. Vandenyje tirpių druskų rasta tiek pirmo, tiek antro aukšto patalpose. Aptikta ir gyvybinių pelėsinių grybų: Penicillium purpurogenum, Penicillium westlingii, Penicillium turbatum, Helminthosporium, Alterneris, Werticillium. Tapyba uždengta keliais kalkiniais bei kreidiniais dažymais, pertrynimais. Įvertinus visus įvardintus pažeidimus bei defektus, konservuojant-restauruojant tapybą rekomenduota atlikti šias procedūras: pirma, pašalinti nuo tapybos kalkinius ir kreidinius uždažymus; antra, atlikti profilaktinį atšokusios tapybos tvirtinimą; trečia, dezinfekuoti tapybą; ketvirta, sutvarkyti išdaužtą ir nuo mūro atšokusį tinką, pašalinti iš jo druską; penkta, atlikti galutinį tapybos valymą.

Pirmą kartą Bernardinų vienuolyne freskas fotografavau 2005 m. Ką gi tuomet užfiksavau? Iliustracijoje aiškiai matyti, kad vienuolyno – XVI–XVII a. architektūros paminklo – viena iš pirmo aukšto paskliaučių polichromijų subraižyta taisyklingais kvadratėliais (3 il.). Labai abejoju, ar kur nors egzistuoja tokie tyrimo ar restauravimo metodai, kai autentiško kūrinio paviršius braižomas tiesiomis linijomis, tai labai keista ir niekur nematyta. Juo labiau kad tokius subraižymus nelengva pašalinti, o juos valant galima pakenkti kūrinio paviršiui. Restauravimo specialistai, pamatę šią nuotrauką, tik kraipydavo galvas ir traukydavo pečiais, nežinodami, kaip tai pakomentuoti. Spėliota, kad taip – decimetrais – freskų plotas sužymėtas tam, kad būtų lengviau apskaičiuoti darbų kainą. Bet tai tik prielaida.

Bandydamas sužinoti taip „restauravusiųjų“ autorystę, ieškojau Kauno bernardinų vienuolyno pirmo aukšto paskliaučių „restauravimo“ oficialių dokumentų – restauravimo pasų. Neradau. Teoriškai visus panašius restauravimo darbus privalu dokumentuoti, deja, ne visuomet praktika ir teorija sutampa. Tepavyko išsiaiškinti, kad 1995–1997 m. čia darbavosi Gražina Samuolytė. Tačiau minėtus įbrėžimus paliko ne ši restauratorė, nes ji kartu su savo mokiniais tyrinėjo, atidenginėjo ir konservavo-restauravo antro aukšto Gvardijonų celės tapybą. Taigi mįslė liko neįminta.

Dabar apsilankykime Kauno bernardinų vienuolyne įkurtame viešbutyje (jei užsisakėme kambarį arba pavyko susitarti su šeimininkais) ir įvertinkime čia įvykusius pokyčius. Man išties pasisekė, nes gavau leidimą nufotografuoti ne tik restauruotą vienuolyno sienų bei skliautų tapybą, bet ir viešbučio interjerus. Apie pastaruosius norėčiau išsakyti keletą papildomų pastebėjimų. Pirma, aš nesu šalininkas tokio modernybės skverbimosi į seną ir vertingą paveldą. Antra, jeigu jau taip nutiko, tai priimu tai kaip įvykusį faktą ir bandau analizuoti, kas padaryta blogai, o kas gal ir ne taip blogai. Taigi – viešbučio interjerai čia ganėtinai saikingos stilistikos, nepernelyg rėksmingi, derantys prie senųjų išlikusių elementų. Sakyčiau, vertingosios statinių savybės šiuo atveju nėra smarkiai nukentėjusios – nepalyginsi su visai čia pat esančia istorine Kauno pilimi, kur su itin vertingu kultūros paveldu pasielgta, mano manymu, neleistinai neprofesionaliai ar netgi barbariškai. Galime pasidžiaugti, kad vienuolyno sienų ir skliautų tapybos dekoras – pirmame aukšte, patalpoje, kur įrengtas viešbučio priimamasis (4, 5 il.), – dabar jau sutvarkytas, subraižymų nelikę nei pėdsakų.

Gerą įspūdį paliko ir tai, kad dalis polichromijų paliktos neatidengtos – tai atitinka pagarbaus požiūrio į autentišką kūrinį principus, kai laikomasi nuostatos, jog vėlesni uždažymai jį netgi apsaugo, tad atidengti kūrinį galima palikti ateinančioms kartoms. Kita vertus, analizuodamas naujausias savo nuotraukas, pastebėjau ir keistų, nerimą keliančių dalykų. Atidžiau pažvelgę į vieną iš fotografijų (6 il.) pamatysime, jog freskoje pavaizduoto šventojo veidą darko kažkokie taisyklingos formos mechaniniai pažeidimai. Tai tikrai nenormalu. Iš kur jie galėjo atsirasti?..

Apibendrindamas pasakysiu, kad kai kurie sprendiniai tvarkant architektūrinį kompleksą man pasirodė diskutuotini, gal net abejotini – minėto šiuolaikiško lifto įrengimas, vienuolyno pavertimas viešbučiu... Tačiau XX a. pabaigos Bernardinų vienuolyno polichrominės tapybos konservavimo ir restauravimo programa ir metodika galėtų tapti nebloga iliustracine, edukacine priemone besidarbuojantiems sienų tapybos restauravimo srityje. Tokią vertingą patirtį būtina kaupti, sisteminti bei kuo naudingiau panaudoti dar ir dėl to, jog, esu įsitikinęs, pasaulyje egzistuoja ne vien progresas, bet ir regresas. Be to, manau, kad suardžius mūsų šalyje prieš keletą dešimtmečių veikusią paminklosaugos institucijų sistemą – privatizavus ar kitaip išdraskius kultūros paminklų tyrimo ir restauravimo institutus, atleidus specialistus ir t. t. – nuosmukis šioje srityje sunkiai nuslepiamas.

Visgi svarbiausi klausimai taip ir lieka neatsakyti. Kokį kelią pasirinkti, tvarkant kultūros paveldą? Ar geriau, kai paminklas natūraliai nyksta, ar kai jis restauruojamas neprofesionaliai, iš jo daromas kičas, taip grįžtant prie XIX a. „stilistinio“ restauravimo tradicijų? O gal derėtų pasirinkti trečiąjį – vidurio – kelią? Kai nepuolama į kraštutinumus, bet žengiama jau pramintais, gerai žinomais ir išbandytais Vakarų pasaulio takais.



Išnašos:

1 Kušlys G. Nacionalinio gotikinio paveldo restauravimo ypatumai // Nemunas, 2014, Nr. 8 (901), p. 17.
2 „Bernardinų vienuolynas. Kaunas, Papilio g. 9. 1995–1997 m. Sieninės tapybos ant grunto atidengimas, konservavimas, restauravimas.“ Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo (už kurį esu dėkingas restauruotojai G. Samuolytei).
3 Ten pat.
4 Kultūros paveldo apsauga / Sud. J. Bardauskas, V. Karčiauskas. Vilnius, 1997, p. 62–66.
5 Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, 2002, p. 118. 

---

Iliustracijų sąrašas:

1. Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios eksterjero fragmentas. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2007.
   
2. Kauno bernardinų vienuolyno antro aukšto koridoriaus skliautų tapyba, XVII amžius. Nuotrauka iš „Bernardinų vienuolynas. Kaunas, Papilio g. 9. 1995–1997 m. Sieninės tapybos ant grunto atidengimas, konservavimas, restauravimas.“ 
   
3. Kauno bernardinų vienuolyno pirmo aukšto skliautų tapyba, XVII amžius. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2005.
   
4. Kauno bernardinų vienuolyno pirmo aukšto skliautų bendras vaizdas, patalpoje, kur dabar įrengtas viešbučio priimamasis. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2015.
   
5. Kauno bernardinų vienuolyno pirmo aukšto skliautų tapyba, fragmentas, XVII amžius. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2015.
   
6. Kauno bernardinų vienuolyno pirmo aukšto skliautų tapyba, XVII amžius. Gintaro Kušlio nuotrauka, 2015.